Ryšys tarp žinių ir veiksmo JAV užsienio politikoje: „smegenų centrų“ vaidmuo Vidurio Rytų konstravime

This thesis is a study of the nexus between knowledge and power or, in other words, it is focused on the following question: What are the features of the nexus between the U.S. think tanks and governmental institutions in the construction of the knowledge of the Middle East? Even though it is generally considered that think tanks have to be a “bridge” between academia and the policy, this research provides insights into how it does not always become the case due to the process of knowledge (re)production. In many ways it challenges a widely accepted belief that think tanks are merely knowledge producers or that policy makers are only knowledge consumers. This determines the main focal point of this dissertation which is the role of think tanks in U.S. foreign policy towards the Middle East on ideational or perceptional levels. It is assumed that both decision-makers and think tank researchers have come from the same groups of people that shared ideas because of a similar mindset which is primarily driven by the aim of finding or suggesting sensible foreign policy solutions. This research is a qualitative, in-depth-orientated study employing three main methods – an intertextual interpretation, semi-structured interviews and the observation method. The main takeaway of this dissertation (which was drawn from all three methods applied) is that think tanks are adjusting themselves to the existing political discourse. Therefore, the key feature of the nexus is conformism when researchers are careful not to criticize too severely the government by suggesting non-conventional ideas as they might jeopardize their relations with the governmental officials or the future employers.Ši disertacija yra ryšio tarp žinių ir galios studija arba, kitais žodžiais tariant, ji yra orientuota į šį klausimą: Kokie yra ryšio tarp JAV „smegenų centrų“ ir valdžios institucijų bruožai, konstruojant žinias apie Vidurio Rytus? Nors paprastai manoma, kad „smegenų centrai“ turi būti tiltas tarp akademinės bendruomenės ir politikos, šis tyrimas suteikia įžvalgų, kaip tai ne visada įvyksta dėl žinių (re)produkcijos. Disertacija ginčija plačiai priimtą įsitikinimą, kad „smegenų centrai“ yra tik žinių produkuotojai (arba gamintojai) arba kad politikos formuotojai yra tik žinių vartotojai. Daroma prielaida, kad sprendimų priėmėjai ir „smegenų centrų“ ekspertai gali būti laikomi tais, kurie yra kilę iš tų pačių žmonių grupių, kurios dalinasi idėjomis dėl tos pačios mąstysenos, kuri pirmiausiai yra varoma tikslo surasti ar pasiūlyti protingus užsienio politikos sprendimus. Tai lemia pagrindinį šios disertacijos dėmesio tašką, kuris yra „smegenų centrų“ vaidmuo JAV užsienio politikoje Vidurio Rytų atžvilgiu idėjiniame ir suvokimo lygmenyse. Tyrimas yra kokybinė studija, pasitelkianti tris pagrindinius metodus – intertekstinę interpretaciją, pusiau struktūruotus interviu ir stebėjimo metodą. Pagrindinė šios disertacijos išvada (kuri yra išvesta naudojant visus minėtus metodus) yra, kad „smegenų centrai“ prisitaiko prie egzistuojančio politinio diskurso. Dėl to pagrindinis ryšio (angl. nexus) bruožas yra konformizmas, kuomet tyrėjai yra atsargūs per aštriai kritikuodami valdžios institucijas ar siūlydami nekonvencines idėjas, nes tai gali sukelti pavojų jų santykiams su valdžios pareigūnais arba būsimais darbdaviais